ŠAKIŲ RAJONO GELGAUDIŠKIO PAGRINDINĖ MOKYKLA

 

XV a. pabaigoje dabartinio Gelgaudiškio vietoje buvo įkurtas Skirsnemunės dvaro „polivarkas“ – Gedigaudiškis. Šiuo vardu vietovė buvo vadinama iki XVI a. pabaigos. Gelgaudiškis minimas nuo 1559 metų. Tais laikais dar nebuvo iškirstos didžiulės Sūduvos girios ir apylinkės tebebuvo beveik negyvenamos. Dvaras ėjo iš vienų didikų rankų į kitas. Štai didysis kunigaikštis Aleksandras 1504 m. dvarą padovanojo Jonui Sapiegai. Apie 1578 m. J.Sapiega Gelgaudiškyje pastatė bažnyčią. Reikia manyti, kad išaugęs tuo metu buvo ne tik dvaro centras, bet ir apylinkė. 1579 m. dvaro dalybų dokumentuose jau yra minimi 6 kaimai. Ar tuo metu jau buvo mokykla, nėra žinių. Nuo 1585 m. dvarą valdo Grigalius Masalskis, o Užnemunę prijungus prie Prūsijos, Gelgaudiškis atitenka vokiečių baronui T.Keideliui. Jo sūnus Gustavas Keidelis atiminėjo iš valstiečių žemę ir įkūrė Šakių ir Gelgaudiškio apylinkėse apie 20 dvarų. Gelgaudiškis tapo visų dvarų centru, čia kurį laiką gyveno ir pats dvarininkas. Apie tai, kokį dėmesį dvarininkas skyrė švietimui, žinių sunku rasti.

Istorikas J. Totoraitis teigia, kad mokykla Gelgaudiškyje įsteigta 1620m. dvaro savininko Oziemblovskio žmonos Marijos. Joje mokėsi ponų vaikai lenkų kalba. Mokykla veikė neilgai ir neturėjo didesnės įtakos šios apylinkės žmonių švietimui, nes valstiečių vaikai vis tiek liko be mokslo. O mokyklos globėjai, dvarininko žmonai, išvykus, buvo uždaryta ir mokykla. Toliau nėra žinių, ar buvo čia mokykla. Tik galima manyti, kad per vėlesnius du šimtmečius vaikai negalėjo nesimokyti. Įgaliotojo Marijampolės apskrities komisaro sudarytas 1819m. sąrašas mini ir Gelgaudiškio mokyklą tarp tų, kurios veikia sunkiomis sąlygomis: prastose patalpose ir be nuolatinių mokytojų. Iš gubernatorių ataskaitų apie Užnemunės mokyklas ir mokinių skaičių, sužinome, kad 1833m. buvo parapijinė mokykla ir joje mokėsi 55 mokiniai, iš kurių 49 valstiečių vaikai.1839m. 1841m. mokėsi 54, 1844m.– 61, 1852m. – 70 (68 valst. vaikai), 1854m. – 69, 1857m. – 33 ir 1860m. 50 valstiečių vaikų. Dekanato vizitacijos aktai patvirtina, kad 1859m. Gelgaudiškyje buvo mokykla, kurioje mokėsi 59 mokiniai. Nėra abejonės, jog tuo laiku vaikai mokėsi lenkiškai. Mokykla buvo mūrinė, joje dirbo Juozas Mickevičius. Aktuose rašoma, kad mokykloje mokėsi katalikai ir nekatalikai. Vienus vaikus mokė tikybos kunigas, o kitus pastorius. Kunigas tikybą dėstė dvi valandas per savaitę.

Knygoje „ Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a pirmoje pusėje“ 436 psl. pateiktoje statistinėje lentelėje iš gubernatorių ataskaitų apie Užnemunės mokyklas nurodoma, kad parapijinė Gelgaudiškio mokykla įsteigta 1833 metais. Iš tos pačios lentelės matyti, kad tuo metu mokinių daugumą sudarė valstiečių vaikai, būtent:

                 1839 m. mokėsi 55 mokiniai ( iš jų 49 valstiečių vaikai)

                 1852 m. mokėsi 70 mokinių ( iš jų 68 valstiečių vaikai}

                 1854 m. mokėsi 69 mokiniai ( iš jų 23 valstiečių vaikai)

                 1860 m.  mokėsi 50 mokinių ( iš jų  50 valstiečių vaikai)

Mažojoje Lietuviškoje Tarybinėje enciklopedijoje nurodoma, kad pradinė mokykla Gelgaudiškyje veikia nuo 1845 metų. Baronas Keidelis, plėsdamas savo valdas, stengdamasis Gelgaudiškyje naujoviškai tvarkytis, nepasikliovė vien čia gyvenančiais lietuviais valstiečiais. Jis kvietėsi iš Vokietijos sau į dvarą kitus pavaldinius. Apie 1872 – 1874 metus Keidelis Gelgaudiškyje prie jau veikiančios pradinės mokyklos įsteigia  klases, kur mokoma tik vokiečių kalba. Jose mokosi dvaro tarnautojų vokiečių vaikai. Mokykla tada buvo įsikūrusi mūriniame pastate (šiuo metu dalis pastato išlikusi, ten įsikūręs konditerijos cechas). Mokykloje dirbo du mokytojai: lietuvis mokė rusų kalba lietuvius, o kitas mokytojas mokė vokiečių kalba vokiečių vaikus. Vokiečių mokykla turėjo lengvatų. Ten visa mokomoji medžiaga ir vadovėliai buvo duodami veltui, kad patrauktų kuo daugiau mokinių.

1864 metais uždraudus lietuvišką spaudą, Gelgaudiškio apylinkėse paplito slaptosios mokyklėlės, kuriose vaikus mokė daraktoriai lietuviškai. Deja, apie šį laikotarpį išlikę mažai žinių. Iš gelgaudiškiečių pasakojimų žinome, kad daraktoriai- neretai mažamoksliai, tačiau gerai supratę mokslo  reikšmę ir puoselėjantys lietuvybę žmonės, neturėję pastovios darbo vietos, keliavę per sodybas ir valstiečių trobose mokydavę kaimo vaikus. Daugeliui neturtingųjų ir šitoks mokslas buvo neprieinamas, gimtosios kalbos- skaitymo ir rašto- juos mokė tėvai, motinos, sėdėdamos prie ratelio, vyresnieji broliai, kuriems buvo tekę bent kiek mokytis. Mergaičių mokymui buvo skiriamas dar mažesnis dėmesys.

Ši „vargo mokykla“ išliko ir atgavus lietuvišką raštiją: dažniausiai į  pradinę mokyklą pradedama eiti jau išmokus skaityti arba, jei mokykla toli ar tėvai neišgali į ją leisti, pasitenkinama namų mokymu.

Štai kaip gelgaudiškiečiai prisimena savo kelius į mokslą XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais (Kai kurie pasakojimai užrašyti autentiška kalba):

„Kai aš buvau vaikas, mokyklos nelankiau jokios. Po kaimą vaikščiojo daraktorius. Jis užeidavo pas kokį ūkininką, susitardavo su mūsų tėvais, tai mes subėgam, susėdam už stalo, o tas vyras ir mokindavo.

Pamokė skaityti, rašyti ir rokundos (skaičiavimo). Knygų mes, vaikai, neturėdavom. Kelias knygas turėjo tik mūsų mokytojas. Lįsdavom mes prie tų  knygų ne tik paveikslėlių pažiūrėti- įdomu buvo, kaip tas draudžiamas lietuviškas raštas atrodo. Rašydavom ant lentelių, o kartais ir kur papuola. Kai katras turėjo plunksną, tai tąsyk į sąsiuvinį rašė. Toks mokslas truko maždaug du metus. Paskui tas daraktorius kažkur išsikėlė. Truputį mane mokė ir kaimynų sūnus, neseniai grįžęs iš Amerikos. Bet paskui jis apsivedė, tai taip ir baigėsi mano mokslai. Buvo, teisybė, mokykla miestelyje, ale kad labai toli eit, ir tėvai nebeleido. To mokslo seniau nedaug tereikėjo. Dirbk ūkyje, ir gana. Berniukas da viens kits mokydavosi, o mergaičių – retenybė. O mokslas niekam nekenkia: nei mergaitėms, nei berniukams“.

Antanina Juškienė, gim. 1890m.

 

„Kai buvo draudžiama lietuviška spauda, kiekviena šeima suprato, kad reikia neapleisti gimtosios kalbos, reikia mokyti vaikus nors ir slapta lietuviško rašto. Tėvai samdė mokytojus (tuomet vadinamus daraktorius), kurie eidavo per kiemus ir mokydavo. Mokydavo tiek savaičių, kiek vaikų būdavo toje šeimoje. Kur jis mokydavo, ten ir gyvendavo tą laiką. Už mokslą reikėjo mokėti labai brangiai – ant mėnesio po rublį, o rublis tais laikais skaitėsi didelis pinigas. Skaityti mokydavo iš maldaknygių. Rašydavome ant tablyčios su tokiais juodais grifeliais. Išmokau rašyti ir skaityti. Kai jau mokytoją nusisamdydavo vienas koks ūkininkas, tai sueidavo daug vaikų, kokia dvidešimt. Kai pamatydavom ateinant žandarus, lįsdavom, kur pakliuvo: ir po bačkom, ir į kluoną, ir į bulvinę – visur. O mokytojas, jei pagaudavo, būdavo areštuojamas“.

Elžbieta Šačkuvienė (Bieliauskaitė), gim. 1894m.

 

Dabar jūs, jaunimas, turite visas galimybes mokslui. O mes, senoji karta, mokslo siekėme kitais keliais.

Pirmoji mano mokytoja buvo mama. Dar mažą pradėjo mokyti poterių, kaip tais laikais vadino, slibizavonės būdu: t..ė, tė, v...e, ve, tėve, m...ū, mū, s...ū, sū, mūsų. Išeina: tėve mūsų. Tai toks buvo pirmasis mokslas. Vėliau tėvai leido mokytis pas kaimo daraktorių. Tai savamokslis žmogus, kuris sutikdavo mokyti vaikus. Žinoma, valstiečiai jį nusamdydavo. Mokėmės pas bet kurį ūkininką, kurio seklyčia didelė ir jis sutikdavo priimti vaikus. Daraktorius vietoje vaikus mokydavo 2-3 mėnesius ir eidavo kitur, nes bijojo caro valdžios persekiojimo. Rašydavom ant juodos lentelės – tabelio. Rašymo priemonė – grifelis. Tai panaši į pieštuką lazdelė, kuri baltai rašo. Tabelis įdėtas į rėmelius, ir padaryta kilpelė pasikabinti. Parašęs keletą sakinių nutrini ir vėl rašyk. Namie pamokas ruošdavau beveik patamsyje- prie beržinės balanos. Balanos vadinosi sponeliais. Kartais naudojome ir saklius ( tai balanos, nuskeltos nuo labai sakuoto medžio). Kai kurie turėjo ir žibalines lempas. Daugiausia skaitydavau maldaknyges, nes jos buvo labiausiai prieinamos. Tais laikais retai pasitaikydavo knygų, vadinamų elementoriais. Lietuvišką spaudą draudė. Tik būdamas jaunuolis, kartais gaudavau lietuviškos spaudos, gabenamos iš Prūsijos žemės. Lietuviškas knygas griežtai drausdavo ir persekiodavo, todėl jas kavojau po lentomis pašiūrėje, dėdavau į skyles, iškirstas sienoje. Didesnio išsilaisvinimo gavau atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Lankiau įvairius kursus, tačiau ne per ilgiausiai: juos uždarė. Iš viso esu baigęs tris skyrius“.

Kazys Čiauška, gim. 1895m.

 

„Mokslas seniau vargingiems žmonėms buvo sunkiai prieinamas. Darbų daug, tik spėk suktis. Nė minutės laisvo laiko atsikvėpti. Šeštadienį ir sekmadienį mokytis neleido tėvai, nes laikė didele nuodėme: reikėjo tomis dienomis melstis ir rytais važiuoti į bažnyčią.

Tačiau norint mokytis, atsiranda laisvesnio laiko šiokią dieną. Mama ir tėtis skaityti ir rašyti puikiai mokėjo ir mus nenorėjo palikti beraščius. Vieną vakarą mokydavo tėtis, kitą – mama. Mokėmės mes trys broliai ir seserys. Mokydavo mus iš lietuviško elementoriaus, kurių pirkti būdavo pas žydus. Elementorius, kaip tais laikais, buvo nuostabiai gražus, su paveiksliukais spalvotais. Jau vien žiūrėdamas paveiksliukus, užsimanydavai mokytis.

Rašymas mums buvo sunkiai įkandamas riešutas. Rašydavome ant lentučių, kurios tais laikais buvo vadinamos topeliais. Rašydavome su grifeliais, o paskui žodžius nutrindavome su skuduru. Iš pradžių raidės buvo negražios: vienos storos, kitos plonos, nemokėjom jų kaip reikiant parašyti, ranka drebėdavo. Žiūrėk, viena raidė ilga, kita kreiva, trečia vėl kitokia. Anais laikais dar ir raidės kitokios buvo. Dabar ir abėcėlė naujai pertvarkyta.

 Dar ir dabar jaučiuosi dėkinga savo tėvams, kurie ne tik prie darbų pratino, bet išmokė skaityti ir rašyti“.

Matilda Dobilienė, gim.1900m.

 

„Į mokyklą nėjau niekur. O skaityt ir rašyt išmokino tėtis, nes tėtis gerai skaitė ir rašė. Aš nežinau, iš kur jis buvo išmokęs, nežinau, ar buvo jis savamokslis, ar kas mokino. Tuo metu, kai aš mokiausi, jau buvo elementorius ir abėcėlė. Tėtis turėjo daug knygų, kurias gaudavo iš Vokietijos. Tas knygas slėpdavo nuo žandarų, nes tose knygose buvo rašoma, kaip nuversti carą.

Kai mokiausi, buvau gal devynerių ar dešimties metų. Ir mokiausi neilgai- gal kokias dvi savaites. Kai smetoniniais laikais vyrai išeidavo į kariuomenę, parašydavau laiškus. Rašydavau ir kaimynams. Dabar kažin ar parašyčiau laišką, skaityt tai kaip žirnius beriu“.

Antanina Skamarakienė, gim. 1902m. Jankūnų k., gyv. Daukantiškių kaime

 

„Aš pradėjau mokytis 1910 metais. Mano tėvai mokslo nebuvo ragavę, todėl pirmiausia mokiausi pas senyvą moteriškę Jociuvienę skaityti. Skaičiau ne iš knygų, o iš maldaknygių, lietuviškų knygų senutė neturėjo, o maldaknygę mokėjo beveik atmintinai. Su manim dar ėjo dvi mergaitės ir trys berniukai. Vasarą reikėdavo dirbti dvare, tai prie knygų prisėsdavom tik žiemą. Kitą žiemą ėjau pas Sutkuvienę, kuri mokė rašyti. Rašėme ne su rašalu, o  su grifeliukais ant lentelių, kurios buvo specialiai tam padarytos. Užrašę su šlapiu skuduru galėdavom nutrinti, o paskui ir vėl rašyti. Už mokslą tėvai turėdavo mokėti. Paskui pradėjau lankyti mokyklą“.

Antanas Pulokas, gim. 1902m.

 

„Mokytis pradėjau aštuonių metų. Toks tas ir mokslas buvo. Jei tėvai būtų leidę, rašto būčiau išmokusi, bet tais laikais mokytojai į namus eidavo. Kad tėvai nors kiek turtingiau būtų gyvenę, tai mes visos trys seserys būtume mokslus išėję, o dabar tik jauniausia sesuo du skyrius baigė, o aš ir kita sesuo nesimokėm. Ir kaip? Juk mokytoją visą nedėlią maitinti reikėjo, o jei trys vaikai- tris nedėlias. Gal dar būtų tėvai įstengę, bet turbūt noro nebuvo. Tėvas sakė: ,,Kam to mokslo, vis tiek mokslinčiumi jos nepadarysi, o vyrą gaus ir be galvos kvaršinimo“.

Taigi mokiausi aš namuose. Mane mokė beveik beraštė moteriškė. Skaityti šiek tiek suslebizavojo, rašto nesugebėjo. Bet man ir tiek užteko. Būdavo, sėdi ji prie ratelio, o aš prie jos kojų ir dedu raidę prie raidės. Gerai jau buvo, kad sesuo biskį ,,dasirazumijo“. Dažnai jos abėcėlę griebdavau ir elementorių gaudavau, tik tabelio, ant kurio ji raštą zubrino, ir grifelio tai neduodavo.

Nedaug aš to mokslo tebaigiau. Mintinai tik vieną eilėraštį mokėjau pro griekus, kurį išmokė mokytojas Urbaitis, kai per kaimą ėjo. O vėliau kelias maldas skaityti neva mokino kunigas. Tuo metu daug kas didžiavosi mokslu, ypač bažnyčioje. Sėdi, būdavo, kad ir atbulą maldaknygę laiko, bet vis tiek mokslinčių vaizdijasi“.

Marcelė Pilypaitienė (Grybaitė), gim. 1903m.

  

„Mokslo mažai mums teko. Mane mokino tokia bobelė. Ji buvo apie 80 metų. Sena jau. Maldaknyges ir elementorių mokino paskaityt, ale ka ma nebuvo kada mokytis. Savaitę pamokino skaityt. Paskui vieną vakarą mudi su drauge nuėjova pas ją, kad pamokytų rašyt. Tai rašėva rašėva, o aš vis neatskirdavau „d“ nuo „b“. Nu tai liepė ant lentos parašyti žodį „didelei“, o aš parašiau ,,bibelei“. Tam kambary te da bernų buvo prisirinkę, tai jie ka pradėjo juoktis, tai mudi su drauge ir pabėgova, pintis pasigriebusios. Mokinomės namie pas tą bobelę, rodos, Žilaitienę. Pikta būdavo. Ant sienos kabodavo tokia plėčka. Jau jeigu pažiūrėsi pro langą ar draugei ką parodysi, tai taip ir gausi  su ta plėčka. Tai va koki tie mokslai. Pasimokiau tik tris savaites. Daugiau mama neleido. Reikėjo namie dirbt.O patys tėvai tai nei skaityt, nei rašyt nemokėjo, pasirašydavo tik kryžučiais“.

Ona Kriščiūnienė, gim. 1905 m.

 

„Aš pati buvau savamokslė. Mokiausi aš ne mokykloje, o kaime pas tokią  senutę Oną Širvaitienę. Kartu mokė ir tris savo vaikus, ir dar keturis mus. Skaityti mes pradėjom iš lietuviškų elementorių. Iš pradžių skaitėm skiemenimis, o paskui jau turėjom tarti žodžius. Mes skaitėm dar ir iš maldaknygių. Skaityti man buvo lengva, rašyti sunkiau. Iš pradžių rašėm ant medinės lentos su grifeliu, o vėliau su pieštuku Į mokyklą eidavom tik žiemą, vasarą turėdavom ganyti. Aš labai norėjau mokytis, bet negalėjau. Turėjau dirbti, daboti vaikus.“

Petronėlė Pališkienė (Snudaitytė), gim.1905m.

 

„Mūsų šeimoje buvo dešimt vaikų. Žemės mes turėjom tik tris hektarus. Sąlygos mokytis buvo sunkios. Bet vis dėlto aš pasiekiau savo: per didelius vargus aš išmokau skaityti ir rašyti.

Mes, visi vaikai, nuo mažens turėjom eiti tarnaut. Jau nuo šešerių aš saugojau svetimus vaikus, nuo aštuonerių ganiau žąsis. Tik šeštadieniais gaspadorius išleisdavo namo, tada vakarais tėvelis mokydavo pažinti raides. Jis buvo griežtas, o kartu ir geras. Pykdavo, kai nepataikydavau, bet labai greit ir atsileisdavo. Kai jau visas raides pažinojau, tai ir ganydama, pasiėmusi maldaknygę, dėdama raidę po raidės, skaitydavau. Koks tai buvo džiaugsmas

Kai buvau kokių aštuonerių, tėvelis ir rašto išmokino. Dar ir dabar pamenu, kokia buvau laiminga sužinojusi, kad rašto mokysimės. Tada namuose neturėjome nei rašalo, nei popieriaus, nei plunksnakočio. Tėvelis padarė lentelę ir aš, paėmusi grifelį, ant jos vedžiojau pirmąsias, taip sunkiai man paklūstančias raides...“

A. Stanaitienė, gim. 1903m.

 

,,Sunkus anuomet buvo neturtingųjų kelias į mokslą. Mokyklos būdavo toli, reikėjo už mokslą mokėti, o iš kur tų   pinigų gausi, jei šeimoje auga penketas vaikų: visus reikia aprengti, pavalgydinti, o kur jau ten mokslai. Todėl patys tėvai kiek mokėdami skaityti ar rašyti, mokė ir vaikus. Išimtis buvo berniukams- juos leido mokytis, sakydavo,  kad į kariuomenę išėję nė laiško parašyti nemokės. Mergaitėms tekdavo mažiau mokslo ragauti. Daugiau maldų mokė, o nesistengė, kad taptume išsilavinusios. Bile perskaitai maldaknygę.

Nuo trijų metų, kada gerai jau kalbi, pradeda mokyti maldų, o nuo šešerių – septynerių metų, kai jau poterius moki, pradeda mokyti raides.

Mama atsisėda prie ratelio verpti, o tave paklupdo šalia savęs, dar padeda kėdutę, ant kurios atverstas didžiulis margas elementorius. Pirmoji raidė, kurią aš pažinojau, buvo „Į“ (nes, kaip mama sakydavo, tai lengviausia raidė). Vėliau „ū“ ir „o“. Atsisėdus dairausi į visas puses ir rėkiu: „į, ū, o“ kiek gerklė leidžia. Taip ir eina raidės viena po kitos.

Pramokus truputį raides, prasideda didysis mokslas, dėl kurio ir per nugarą užneša su pančiu ir šiaip kepšteli per galvą su ranka. Tai didžioji „libizavonė“, kuri labai buvo paplitusi tuo metu mokinantis skaityti.

Iš elementoriaus skaitai raides pažodžiui ir „ibizavoji“:

Em...ama...mama

Dė..ade...vū...ėvi...davė

Tė...tėtė...tėtė

Bu...abu...vu...ovu...buvo

Ir daugelis kitų, iš elementoriaus perskaitytų žodžių. ,,Libizavoti“ reikėjo labai gerai ir greitai. Ir tik vėliau, išmokus ,,libizavoti“, pramokome skaityti žodžiais iš elementoriaus arba iš maldaknygių.

Kartais kuris nors labiau apsišvietęs ūkininkas priimdavo kitų ūkininkų ir valstiečių vaikus mokytis už tam tikrą mokestį skaityti ir rašyti. Tačiau dažniausiai  turbūt mokydavomės namuose prižiūrimi mamų, sėdinčių prie ratelio.

 Ona Bladaitienė, gim. 1906m.

Tik panaikinus spaudos draudimą, atgijo ir mokykla. ,,Lietuvos žinios“ 1908m. rašė: ,,Du Gelgaudiškio mokyklos mokytojai, o taip pat Šakių mokyklos mokytojas Vitkauskas neseniai gavo nuo Suvalkų direkcijos viršininko leidimą įrengti prie savo namų vakarinius kursus Gelgaudiškio dvaro analfabetams darbininkams. Gaila, kad toks leidimas atėjo pavėluotai, nes jau prasidėjo darbininkų pavasario darbai“. Bet šis raštas patvirtina, kad tuo metu mokyklą lankė daugiau vaikų, dirbo du mokytojai, ir kad buvo susirūpinta dirbančiųjų mokymu. Antrajame XX amžiaus dešimtmetyje mokykla išgyveno didelius sunkumus. Nelengva buvo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet daugėjo joje mokinių skaičius. 1930 metais pradžios mokykloje mokėsi 94 mokiniai ir dirbo du mokytojai.Gelgaudiškio pradžios mokykloje dirbo vienas mokytojas su 34 mokiniais. Be to LMGK organizacijos šelpiamos mokyklos dviejuose komplektuose mokėsi 55 mokiniai. Ketvirtame dešimtmetyje mokinių skaičius mažai keitėsi. Tik jo antroje pusėje, perėjus prie šešiamečio pradinio mokymo, mokinių šiek tiek padaugėjo.

Apie 1900 metus baronas Keidelis Gelgaudiškio dvarą su visais „palivarkais“ už 1 milijoną rublių parduoda dvarininkui Komarui. Šis dar labiau išnaudoja valstiečius ir dvaro darbininkus. Ne kartą prieš šį dvarininką buvo sukilę apylinkių valstiečiai ir dvarų darbininkai. Dokumentuose minimi 1905 metų birželio ir spalio – gruodžio mėnesių darbo žmonių streikai. 1905 m. gruodžio mėn. 11 d. Gelgaudiškio valsčiaus valdyboje ir pradinėje mokykloje, prieš tai iškirtę pono mišką, nupjovę telefono laidus, sukilėliai sunaikino knygas ir dokumentus. Taip buvo sudegintas visas vokiškosios mokyklos turtas. Vokiečių mokytojas dingsta netekęs darbo, o lietuvių mokykloje įvedamos lietuvių kalbos pamokos du kartus per savaitę. Iš senosios pradinės mokyklos minimos mokytojų Kairiūkščio, Murausko, Bekerio, Škotės, Miliausko, Riaubaitės pavardės.

Gelgaudiškio pradinėje mokykloje dirbę mokytojai

                 1. Šydas - apie    1912m.

                 2. Kynas - apie 1913 - 1918m.

                 3. Murauskas - apie 1915 - 1918m.

                 4. Pusdešrytė - 1918m.

                 5. M. Riaubaitė - 1919m.

                 6. M.Zubrytė - 1920 - 1954m.

                 7. E. Mikelkevičiūtė - 1923m.

                 8. A. Naujokaitė- Maciulevičienė 1924 - 1927m.

                 9. M. Valevičaitė 1928 - 1930m.

                 10. V. Šalkevičius 1931 - 1934m.

                 11.A. Kucinas 1935 - 1940m.

                 12.J. Mikėnas 1935m.

                 13.V. Sandargas 1939 - 1940m.

                 14.A. Grygelienė 1939 - 1940m.

                 15.V. Vakauzas 1939 - 1941m.

                 16.V. Gedgaudienė 1940 - 1945m.

                 17. V. Sutkaitė 1941- m.

                 18. A. Jasaitytė 1941 - 1943m.

                 19. P. Lizdaitė 1943 - 1944m.

                 20. P. Mozūraitis 1943- m.

Šiame pastate nuo 1920 metų – pradinės mokyklos įkūrimo – iki 1966 metų mokėsi pradinių klasių mokiniai. Čia buvo ir mokinių bendrabutis Nuo 1966 m. iki 1985 m. – mokyklos dirbtuvės.

Gelgaudiškiečiai prisimena

Gelgaudiškietė Stasė Juškienė (Banaitytė), gim. 1903m., pasakoja:

„Į mokyklą pradėjau eiti caro laikais- 1912 metais. Ir lankiau ją tik  vieną žiemą. Gelgaudišky, pakalnėje, ilgame mediniame name,-viename gale vokiečių mokykla, kitame- rusiška. Aš ėjau į rusišką. Pradėjo mane mokyti vokietis Šydas, o paskui jį iškeldino, tai baigiau prie kito vokiečio, pavarde Kynas. Geri abudu buvo. Mokė mus vokiškai, ,,ruskai“, ir lietuviškai, dar katekizmo, aritmetikos. Pirmadieniais ir trečiadieniais būdavo vokiškos pamokos, penktadieniais lietuviškos, o visas kitas dienas- rusiškos. Lietuviškai mažiausiai išmokom, daugiau rusiškai, karo metais viską su rusais susišnekėjau, o kai rašyt tenka, tai vis rusiškos ir lietuviškos raidės painiojasi“.

Antanas Pulokas,gim.1906m., mokyklą lankęs apie 1913-1914 metus, mini, kad vokiečių kalbos mokė Kynas, pats gerai kalbėjęs lietuviškai, o rusų ir lietuvių kalbas dėstė mokytojas Murauskas.

Rozalija Atgalainienė, gim. 1906m., pasakoja:

„Skaityti mane išmokė gelgaudiškietė Šlėderienė, o 1915-1916m. buvusios kepyklos patalpose lankiau Gelgaudiškio pradinės mokyklos pirmą skyrių. Čia su mumis dirbo mokytojas Kynas, dainuoti mokė tuometinis Gelgaudiškio bažnyčios vargonininkas Vinteris, dukart per savaitę tikybą dėstė kunigas Mikelkevičius“.

1918 metais mokytojas Kynas iškeliamas iš Gelgaudiškio, vietoj jo dirba mokytoja Pusdešrytė. 1919metais čia mokytojauja M. Riaubaitė. Taip ją apibūdina buvusi mokinė Agota Pališkytė, gim. 1907m.:

„Mokino mus pagyvenusi pana Riaubaitė. Ji buvo labai griežta. Jei kuris pajuokaudavo ar kalbėdavo, tai mokytoja skaudžiai mušdavo su liniuote per delną. Gyveno mokytoja mokyklos patalpose, turėjo vieną kambarį ir virtuvę.“

Nei apie asmenines mokytojų savybes, nei apie jų darbo metodus žinių nėra išlikę. Pagrindinis vadovėlis- P. Mašioto ,,Sakalėlis“, aritmetikos mokoma iš rusiško vadovėlio, I- II skyriai teturi tik skaitymo ir aritmetikos vadovėlius. Buvę Gelgaudiškio pradinės mokyklos mokiniai prisimena skurdoką XXa. pirmųjų dešimtmečių materialinę ir mokymo bazę, nelengvas galimybes siekti mokslo.

Tik Gelgaudiškiui  tapus valsčiaus centru, 1920metais įkurtoje lietuviškoje pradinėje mokykloje padėtis iš esmės pasikeičia. Čia pradeda dirbti mokytoja Marija Zubrytė.

 

Gelgaudiškio pradinės mokyklos mokytoja Marija Zubrytė

Pasakoja Aldona Bataitytė, gim. 1924 metais.:

„Gelgaudiškio pradinėje mokykloje mokytis pradėjau 1932m. Tuo metu mokytojavo mokytojos Zubrytė ir Valevičaitė. Valevičaitė mokė I ir III skyrius, o Zubrytė II  ir IV skyrius. Kitais mokslo metais keisdavosi klasėmis. Mokytoja Valevičaitė netrukus ištekėjo ir išsikėlė iš Gelgaudiškio. Jos vietoje paskyrė mokytoją Šalkevičių, kuris netrukus susirgo ir mirė. Laidoti išvežė į jo tėviškę - Virbalį.

 

Mokytojai M.Zubrytė ir Šalkevičius su mokiniais

Į Šalkevičiaus vietą paskyrė mokytoją Kuciną. Jis Gelgaudiškyje įsteigė Jaunalietuvių organizaciją, subūrė jaunimą, tautinių švenčių metu nešiodavo uniformą, kuri buvo labai graži ir jam labai pritiko.

Mokykloje buvo dėstoma lietuvių kalba, tikyba, matematika, gamta, geografija, istorija, piešimas, taip pat žaisdavome lauke įvairius žaidimus, tai vadinosi kūno kultūra. Tiesa, dar klasėse kabėdavo kryžiai. Pamokas pradėdavome ir baigdavome malda. Kabėjo ant sienos šūkis, ,,Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir ,,Atmink, lietuvi, pavergtą Vilnių“.

Mokytoja Zubrytė buvo labai gilios sielos, jautri, patriotė. Mokėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis ir mes, mokiniai, ją labai mylėjome. Subūrė Jaunųjų   ūkininkų ratelį, buvo Šaulių sąjungos narė, Vilniaus vadavimo sąjungos narė ir Birutietė.

Iškilmingų pokylių metu arba švenčių metu užsivilkdavo Birutės kostiumą. Be kitų dėstomų dalykų mokydavo dar ir dainavimo. Subūrė mokinių chorelį, išmokė giedoti ir eidavome sekmadienio ryte pagiedoti per mokinių mišias. Mokytoja M. Zubrytė išdirbo Gelgaudiškyje iki pensijos ir net tremtis jos nelietė, mirė sulaukusi garbaus amžiaus ir palaidota Kaune.

Mes jos negalėsime užmiršti iki kol būsime gyvi. Ji įdiegė Dievo ir Tėvynės meilę ir jokie laikmečiai to neišmuš ir neatims iš mūsų. Prisimenu, mokytoja M. Zubrytė organizuodavo okupuotiems Vilniaus krašto lietuviams dovanėles, mes, mokiniai, megzdavome kojines, pirštines, šalikus ir kepuraites, taip pat nešdavome maisto senelių prieglaudos žmonėms.

Aldoną Pečkaitytę (dabar Isevičienė), gim.1927m., taip pat mokė M. Zubrytė. ,,Tai buvo nuostabi mokytoja ir puikus žmogus. Į ją visi kreipdavosi visokios pagalbos ir patarimo.Aš lankiau mokytojos suorganizuotus rankdarbių kursus, išmokau siuvinėti, megzti. Ji  įsteigė Jaunųjų ūkininkų ratelį ir jų styginį orkestrėlį, kuriame grojo 10 ar 12 muzikantų. Groti juos mokė Vaitiekus Grincevičius, dainininkės B. Grincevičiūtės brolis. Jis, kaip ir Beatričė, buvo neregys, gyveno savo tėvų namuose Ilguvoje, kur buvo įsikūrę invalidų namai. Jis ir mums dažnai vedė muzikos pamokas, mokė dainuoti“,- pasakoja A.Isevičienė.

1932m. įsteigė V ir VI  skyrius. Mokykla buvo vaikų namų pastatuose iki 1940m. 1939- 1940m.  šiems skyriams dėstė mokytojas V.Sandargas. 1939m., kai Klaipėdos kraštą okupavo hitlerinė Vokietija, iš Klaipėdos su šeima mokytojauti atvyko Vakauza. A.Isevičienė prisimena: ,,Tais pačiais Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Mūsų mokytojai Sandargas ir Vakauza suorganizavo mums ekskursiją į Vilnių. Iki Kauno plaukėme garlaiviu, pirmąkart traukiniu važiavome į Vilnių. Aplankėme Gedimino pilį, Trijų kryžių kalną, Aušros vartus. Aušros vartuose vyko Gegužinės pamaldos. Per jas lietuviai su lenkais susikivirčijo nesutardami, kuria kalba giedoti litaniją. Vėliau, 1941m., mokytojas Vakauza Šakių gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą.“

Kada prasidėjo trėmimai, mokytojus Kuciną ir Sandargą suėmė ir ištrėmė. Sandargas mirė kelyje iš bado, o mokytojas Kucinas grįžo iš tremties, mirė namuose, palaidotas Marijampolėje.  

Po pirmojo pasaulinio karo Gelgaudiškio dvaras buvo išparceliuotas. Dvarininkas Komaras turbūt jausdamas neramumą ir darbo žmonių kerštą išbėgo su šeima į Lenkiją.

Buržuaziniais metais Gelgaudiškis tapo valsčiaus centru. Čia buvo plytų gamykla, žmonių vadinama plytine, malūnas, pieninė. 1920 metais į miestelį atvyksta dirbti Marija Zubrytė. Pradinių mokyklų Gelgaudiškio valsčiuje buvo kelios, bet labai trūko mokytojų. Pasirinkusi Gelgaudiškio pradinę mokyklą, mokytoja Zubrytė išdirbo čia iki 1954 metų.

Mokytoja Zubrytė prisimena, kad Gelgaudiškyje ji buvusi 15 mokytoja. Prieš ją vienus metus čia dirbusi mokytoja Riaubaitė.

Mokytoja Marija Zubrytė pasakoja, kad atvažiavo čia tiesiai iš Šakių arkliais kinkytu vežimu į buvusį Komaro dvarą. Pasitarusi su valsčiaus viršaičiu, parašė į krivūlę raštelį, kad pradės veikti pradinė mokykla. Dar paprašė, kad kunigas sekmadienį per pamokslą apie tai irgi praneštų. Taip nuo 1920 metų rudens pradeda veikti keturklasė pradinė mokykla. Mokytoja apsigyvena Komaro dvaro rūmuose, o dirbti ateina į pakalnę, į senąsias mokyklos patalpas. Po kurio laiko dvaro rūmuose įsteigiama našlaičių prieglauda. Pradinė mokykla kasmet vis plečiama, nes norinčių mokytis daugėja. 1923 metais Gelgaudiškyje gyveno apie 619 gyventojų. Mokykla iš dvaro gauna žemės ir nuperkamas buvęs dvaro tarnautojų namas (vėliau ilgą laiką čia buvo mokyklos dirbtuvės, Jaunimo gatvė Nr.9).

PASAKOJA MOKYTOJA MARIJA ZUBRYTĖ

Tai gal pradėsiu nuo tų metų, kai atvažiavau. Mane atvežė stuiku (tokiu arkliais kinkytu vežimu). Tada Gelgaudiškio valsčiuje tik Valenčiūnuose buvo mokytojas. Gelgaudiškyje jokių mokytojų nebuvo. Atvežė mane 1920 metais iš ryto tiesiai prie Komaro rūmų. Rūmai buvo dar gražūs, nors ir nukentėję nuo karo. Kambarį, pasakė, kokį nori rinkis. Aš ir einu per visus dvaro kambarius. Kambariai labai gražūs. Atsimenu, kad kokios spalvos koklinė krosnis, tokios spalvos ir šilkiniai sienų apmušalai. Grindys padengtos pliušu. Kiekvienas kambarys turėjo savo paskirtį. Apačioj buvo svečių – medžiotojų kambariai. Jie ten nakvojo. Atsimenu, išlikęs buvo ponų miegamasis. Didelės lovos, klaupka. Šalia miegamojo ponios kambarinės durys, kur ji rėdydavosi. Apie dvarą man daug tada pasakojo sutikta rūmuose skalbėja Jakienė.

Aš ėmiau kambarį į pietus. Pasirinkau reikalingų baldų, kuriuos man sunešė dvaro ūkvedys. Dar rūmuose buvo salė, balta kaip gulbė. Jos kampuose stovėjo dvi angelų skulptūros ir du dideli veidrodžiai. Prieškambaryje stovėjo misinginės kabyklos. Salės grindys parketinės. Joje ponas ruošdavo įvairias šventes vaikams.

Į Nemuno pusę miškas buvo iškirstas ir upė aiškiai matėsi. Kai atvažiavau, po pietų nusileidau į pakalnę ieškoti valsčiaus. Ant kalno kitų namų, išskyrus rūmus, tada nebuvo. Tiesa buvo tik špikarė (sandėlys javams laikyti). Pakalnėje namai buvo mediniai. Susiradau valsčiaus viršaitį Ignatavičių ir paskelbiau, kad esu mokytoja ir kad reikia kaip tai paskelbti vaikams, kad jie rinktųsi. Parašiau raštelį. Jis pažadėjo paskelbti krivulę.  (Ta krivulė tai pagaliukas – lazda, kurios viršus praskeltas ir įterptas raštelis. Tą lazdą su rašteliu išnešioja po visus kaimus). Paskui nuėjau pas kleboną Būčį ir prašiau, kad paskelbtų, kad Gelgaudiškyje pradės veikti mokykla.

- Tai mokytoja, - pasakė jis.- Tave kumečių vaikai sumuš.

Aš buvau jauna, nelabai aukšta ir smulki, o vaikai tuo metu į pirmą skyrių ėjo dešimties – vienuolikos metų.

Kada pradėjau mokslo metus tiksliai nepasakysiu. Vaikai į mokyklą rašėsi ilgai, nes visi iš karto mokytis negalėjo pradėti. Vieni atėjo rudenį, o tie kurie ganė, atėjo lapkrity, o kai kurie net nuo Kalėdų. Jų prisirašė apie šimtą (100). Jokių programų nei knygų tada nebuvo. Kas ką turėjo, tas tą ir atsinešė. Klasė, kurioje pradėjau dirbti, buvo name, kur dabar yra kepykla. Pirmąjį dienyną su mokinių pavardėmis ilgai laikiau atminčiai, bet per karą žuvo.

Vaikai į mokyklą veržėsi neišpasakytai. Mokykla tada jiems buvo poilsio ir pramogų vieta. Mokiniai buvo labai drausmingi. Mokytojo žodis – šventas žodis. Kai kuris nesimoko, rūpintis mokytojui tuo nereikėjo.

Mokytis pas mane atėjo ir suaugę. Jų buvo apie 70. Jaunieji kursantai vakarais atsinešdavo kiekvienas ant savo suolo spingsutę. Jie pramoko rašyti ir skaityti.

Pirmasis Šakių apskrities inspektorius buvo Jarumbavičius. Paskui Geniušas. Jie mane čia ir paskyrė. Paskui kartą jis man pranešė, rodos, 1922 metais, kad pas mane į Gelgaudiškį atvažiuos viceministras Pranas Mašiotas. Ir atvažiavo. Atsimenu, kad pamatęs labai daug vaikų, nustebo. Vienam antros klasės mokiniui jis liepė žuvį nupiešt. Tas nemokėjo. Kitam liepė parodyt žemėlapy valstybių sostines. Tas labai mokėjo. Jis pagyrė ir išvažiavo.

Tais laikais, kaip mokytojas veda pamokas, inspektoriai nežiūrėjo. Jie mokytojo paklausdavo, kas išeita, o vaikus iš to patys klausinėdavo. Mokytojas sėdi pamokoje ir stebi. Jei vaikai moka – gerai. Mokytojui, tai geriau negu vesti pamoką, kai kiti stebi. Bet aš vedžiau ir tokių pamokų, kai mane stebėjo.

Kai pradėjau dirbti, pamačiau, kad vaikams įdomu ir vaidinimai. Pirmasis vaidinimas, kurį mes surengėme, vadinosi „Piemenė“. Aš neatsimenu, ar jį pati parašiau, ar iš kur gavau. Atsimenu, kad mūsų piemenė ganė ir užmigo. Piemenė buvo Kulikauskaitė. Tas vaidinimas vyko špikėrėj. Visiems buvo įdomu. Su suaugusiais vaidinome „Vytautas pančiuose“. Svarbiausią rolę vaidino Nomica. Buvo labai daug žmonių. Vaidinimo metu atsitiko ir nuotykių. Štai dingo kažkur vieno artisto Virbausko baltos kojinės. Jis šaukia:

-         Kur mano štriumpės?

Aš buvau užsiėmusi, todėl sufleruoti paprašiau mokytoją iš Raudonės. Jis atėjo. Būdėlės sufleriui neturėjome, tai jis įlindo į tokią skrynią, bet kojos kyšojo. Jis rangėsi, taisėsi ir įkrito į publiką. Visi labai juokėsi. Aš ir dabar dar neseniai, susitikusi jį Laisvės alėjoj, juokiausi.

Su manimi dirbo ir kiti mokytojai. Įdomus buvo mokytojas Šalkevičius, bet jis jaunas mirė. Peršalo kažkokioj sporto šventėj. Šalkevičių norėjo laidoti Gelgaudiškyje, buvo iškasta jau ir duobė, bet atvažiavusi mano sesuo pasakė, kad jis prašęs, jei mirs, palaidoti tėviškėje. Išvežant jį mokytojas Mikėnas pasakė kalbą.

Dirbo čia ir mokytoja Mikelkevičiūtė. Ji buvo labai tvarkinga ir punktuali. Jei eina mokytoja Mikelkevičiūtė į darbą – visi gelgaudiškiečiai žino, kuri valanda.

1935 metais Gelgaudiškyje buvo atidaryti 5 ir 6 skyriai. Juose ir dirbo labai autoritetingas ir geras žmogus mokytojas Sandargas. Jis, deja, mirė Sibiro miškuose. 5 – 6 skyrius prie jo baigė Nomicaitė – Zdanavičienė Sofija, Natalija Oržekauskaitė – Manikienė, Aldona Pečkaitytė – Isevičienė. Dabar visos dirba mokytojomis. Kai jaunimas baigdavo šeštą skyrių, toliau mokytis, ne visi galėjo. Todėl, kad nesiblaškytų kur, sugalvojome organizuoti jaunųjų ūkininkų kursus. Tų jaunųjų žmonių užduotis buvo susipažinti su įvairiais augalais ir pagal galimybes kai ką bandyti auginti savo daržuose. Augino jie kas ką galėjo. Organizavome jų darbų parodas. Jie, tų kursų klausytojai, turėjo styginį orkestrą, kuriam vadovavo Beatričės Grincevičiūtės brolis Vaitiekus. Jis buvo muzikos mokytojas. Parodas darėm šaulių salėj. Vienais metais ūkininkai organizavo įdomią eiseną per miestelį. Ant arklių vežimų buvo padarytos tam tikros platformos, ant kurių buvo pavaizduota: Bitininkas, Artojas (vienas jotyškietis padarė arklį ir žagrę). Mergaitė ir darželis. Mergaitė buvo Dankšaitė Viktutė.  Dar buvo milžiniškas kopūstas (jį padarė mano brolis). Kopūstą kupromis laikė keli jauni ūkininkai. Buvo milžiniškas agurkas. Daugiau kas buvo neprisimenu. Su jaunaisiais ūkininkais darėm ekskursijas. Už savo lėšas pakvietėm Kauno dramos teatro artistus. Jie parodė vaidinimą „Jaunasis ūkininkas“. Gelgaudiškiečiai po vaidinimo artistus vaišino. Buvo su koncertu atvykusi Zaunienė – Januškaitė. Ji stebėjosi, kad publika labai kultūringai išklausė koncertą. Mergaitėms buvo organizuojami rankdarbių kursai ir parodos. Klebonas dar organizavo joms ir virimo kursus.

Mokytoja pasakė, kad per visą darbo laiką buvo labai stipri ir sveika. Neturėjo nė vienai dienai biuletenio. Pati dėl savo pramogų niekur nevažiuodavo. Važiavo tik su mokiniais ir kartais su jaunaisiais ūkininkais į Kauną. Vilniuje nebuvo (buvo okupuotas).

Kai atvažiavau į Gelgaudiškį susipažinau su įdomiu senu žmogum Bakšiu. Jis išvardino man daug mokytojų, dirbusių čia prieš mane. Įsidėmėjau, kad aš čia buvau 13 – oji mokytoja.

Gelgaudiškyje anksčiau buvo vokiečių ir rusų mokyklos. Vokiečių mokyklą įsteigė, turbūt, baronas Keidelis, nes gabenosi sau amatininkų iš Vokietijos. Todėl Gelgaudiškyje buvo daug vokiečių šeimų. Prie barono buvo net vaikų darželis, kur moterys darbininkės palikdavo vaikus ir juos prižiūrėdavo auklėtoja. Baronas išlaikė tą darželį ir mokyklą. Vaikams mokykloje davė visą rašomąją medžiagą veltui. Rusų valdžiai tas nepatiko, nes vokiškoji mokykla tapo kaip ir konkurentė. Tada jam valdžia liepė išsinešdinti. Jis išvažiavo į Kidulius, kur taip pat turėjo dvarą.

Kai atvažiavau čia dirbti, prie dvaro buvo labai gražios gėlės. Komarų dvare buvo ir gėlių oranžerija. Vėliau gėles išvežė į Kauno botanikos sodą.

Man labai graži buvo eglių alėja. Parke visi takeliai prie Komaro buvo išgricuoti.  Sako, kad tuos takus tvarkė vaikai. Jiems ponas mokėjo po 15 kapeikų. Eglių alėja vedė į baronų kapus. Tai buvo nepaprastai graži vieta.

Kai aš atvažiavau, tik Valenčiūnuose buvo mokykla ir dirbo mokytojas Skaisgirys. Todėl mane čia ir paskyrė dirbti. Mokiniai labai laikė mokytoją pagarboje. Jie ir paišdykaudavo, bet, kai pamatys mokytoją, tuoj nutyla.

-         Ša, mokytojas eina.

Iš visų laidų aš labiausiai prisimenu 1934 metų laidą, kurioje baigė Nomicaitė Zosė, Oržekauskaitė Natalija, Mikalauskas Jonas ir kiti.

Štai aš išvažiavau į savo mamos laidotuves. O mergaitės atėjusios į mano kambarį, tvarkėsi, virė. Kai grįžau iš laidotuvių, vaikai įteikė man savo pačių padarytą užuojautą su visų pavardėmis. Tai mane labai sujaudino. Toje klasėje buvo visi vaikai labai geri ir tvarkingi. Atsimenu, kad per baigiamuosius egzaminus pas mane buvo inspektorius. Vaikai man pasakė, kad per mokslo metų užbaigą Mikalauskas ruošiasi sakyti prakalbą. Jis buvo labai didelis jumoristas, tai aš jį paklausiau, ką jis kalbės.  Jis paaiškino, kad kalbės apie mane. Aš jam paaiškinau, kad kalbėtų ne apie mane, o apie inspektorių. Savo „prakalbą“ jis pasakė labai gerai. Inspektorius pagyrė, kad jis labai protingas vaikas. Mikalauskas karo metu žuvo.

Šis pasakojimas užrašytas 1973 VI 29. Mokytoja Zubrytė buvo atvykusi į Gelgaudiškį ir parke, susitikusi su mokiniais kraštotyrininkais, papasakojo apie savo darbą.

 

Mokytoja Marija Zubrytė savo mokinių – dabar jau mokytojų tarpe:

iš kairės Natalija Oržekauskaitė – Manikienė, Aldona Pečkaitytė – Isevičienė, Marija Zubrytė ir Zofija Nomicaitė – Zdanavičienė 1973 m.

Mokytoja Marija Zubrytė gimusi 1902 metais, Augustave, geležinkeliečio šeimoje. Gelgaudiškyje dirbo pradinės mokyklos vedėja nuo 1920 iki 1954 metų.  Dabar pensininkė, gyvena Kaune, Lenino prospektas – 93, butas – 7, telefonas 2 – 82 – 67.

Mokytoja M. Zubrytė mirė 1984 m. Palaidota Kaune Romainių kapinėse.

Pasakojimą ir biografines žinias užrašė Šakių rajono Gelgaudiškio vidurinės mokyklos mokytoja G. Ulienė

Gelgaudiškis

1973 06 29

M ū s ų   m o k y t o j a

M A R I J A         Z U B R Y T Ė

Nedaug šalyje vietovių, kurių gyventojai apie savo mokytojus gali pasakyti „mūsų mokytojas“. Gelgaudiškio Komaro dvarų kumečių vaikų mokymui ir auklėjimui atidavė, paaukojo 34 metus mokytoja Marija Zubrytė. Beveik kiekvienas šios apylinkės vaikas gali pasakyti, kad mokytoja Zubrytė mokė mano tėvelį ir mano senolį. Kiek daug dėkingų mokinių! Visa apylinkė, ištisi kaimai. Ištisos šeimos ją vadina „mūsų mokytoja“.

Ir man, darbininko dukrai, ji buvo pirmoji mokytoja. Ji išmokė pažinti pirmąja raidę, ji puoselėjo geresnės ateities viltį. Jos rūpestį ir globą jautė visa mūsų šeima, kai tėvas ištisais metais būdavo tremtyje ar koncentracijos stovykloje.

1929 metais, švenčiant buržuazinės Lietuvos nepriklausomybės šventę, vasario šešioliktąją, buvo didelis polaidis. Minėjimo iškilmėse turėjo dalyvauti ir mokyklos mokiniai. Iš pat ryto mamytė naršė visas palėpes, ieškodama klumpančių aukštesniais padais ir nekiaurais šonais. Nieko nerado. Tėvelis buvo tremtyje. Nebuvo kam padaryti klumpančių. Teko sėdėti namuose. Nepraslydo pro policijos akis, kad mokinių tarpe nėra bolševiko Nomicos dukters. Sekančią dieną mokytoja Zubrytė buvo įpareigota „iškviesti“ mane, kodėl nedalyvavau šventėje. Puoliau mokytojai į glėbį ir ašarodama aiškinau, kad šliuriukės visai nudilusios ir kiaurais šonais, todėl ir neatėjau. Niekam nedrįsau pasakyti, o jai, kaip motinai, viską pasakiau.

Jai visi viską pasakydavo. Ji visų išklausydavo. Mokytojos širdis buvo jautri kiekvieno vargui ir nelaimei. Kiek daug mokinių, kiek daug likimų, tačiau visiems užteko motiniškos mokytojos meilės. Visiems. Visi jos buvę mokiniai didžiuojasi, kad jie turėjo tokią mokytoją, kuri visiems vaikystėje ir jaunystėje buvo kelrodė žvaigždė.

                                                    Lietuvos TSR nusipelniusi mokytoja, ZOFIJA ZDANAVIČIENĖ

Gelgaudiškis

1973 06 29

M A N O      M O K Y T O J A I

Negaliu girtis, kad buvau toli, bet daugelį TSRS respublikų apvažiavau, mačiau daug grožio, tačiau gražesnio krašto kaip Lietuva, o gražesnės jame vietos kaip Gelgaudiškis neradau. Čia aš gimiau ir užaugau. Gelgaudiškio pradinėje mokykloje mane mokė mokytoja Zubrytė. Mes ją labai gerbėme ir mylėjome. Papasakosiu tokį atsitikimą:

Gelgaudiškyje buvo ruošiamasi vaikų „dirmavonei“. Mes, mergaitės, visos norėjome, kad mūsų dirmavonės pode būtų mokytoja. Aš net nepasitarusi su tėvais, paprašiau mokytojos ir ji sutiko. Paskui namuose sužinojau, kad mano dirmavonei pakvietė tetą. Neatsimenu ar aš tėvams prieštaravau ar ne. Tik tą rytą, kai mama, tėtė ir aš atėjome prie bažnyčios, aš dingau (tyčia pasitraukiau nuo jų). Jie manęs ieškojo, bet tarp daugybės žmonių negalėjo rasti. Aš susiradau mokytoją ir lemiamu momentu buvau ne su teta, bet su mokytoja.

Mūsų mokytoja buvo labai teisinga ir labai gera. Kai veždavosi į ekskursiją, tai dažnai už neturtingus vaikus uždėdavo savo pinigus. Kaimo vaikai tada nebuvome puikiai apauti ir aprengti. Štai einame Kauno gatve basi, kojos pritrintos, batai rankose. Mūsų mokytoja visai nesigėdija. Taip aš pirmą kartą Kaune pamačiau operą, apsiavusi mamos šliūbiniais batais, su pūslėmis ant kojų.

 

Mokytoja Marija Zubrytė tarp jaunųjų kraštotyrininkų Gelgaudiškyje 1973 m. birželio 29 d.

Ne tik mes vaikai bet ir mūsų tėvai labai mylėjo mokytoją Zubrytę.

Dar apie mokytoją Sandargą. Jis buvo ne tik geras mokytojas, bet ir gabus. Pats paruošdavo vadovėlius kuriuos  vaikai nusirašydavo ir mokydavosi. Jis buvo geras ir jautrus žmogus. Atsimenu, kai mūsų šeimoje įvyko nelaimė – viskas: javai, pašarai, įrankiai sudegė, atėjo mokytojas Sandargas pas tėvus, kalbėjosi. Tėvai tikriausiai nežadėjo leisti mane mokytis. Mokytojas nupirko visas knygas ir aš vėl mokiausi.

Todėl, kai aš mokiausi pradinėje mokykloje, man atrodė, kad nėra kilnesnio darbo ir didesnio autoriteto, kai mokytojo. Kai pati pradėjau dirbti, mokyti, irgi taip galvojau. Bet būna kartais ir sunkių valandų, abejonių, kai matai, kad tavo darbas ir pastangos nuėjo veltui. Jei būtų vaikai ne žmonės, o pagaliukai, tai sudėliotum juos iš naujo, kaip nori, bet deja, taip nedarysi.

Papasakojo buvusi mokinė ALDONA PEČKAITYTĖ – ISEVIČIENĖ, gyv. Šakių raj. Plokščiuose, Plokščių vidurinės mokyklos istorijos mokytoja

Užrašė GENOVAITĖ ULIENĖ Gelgaudiškio vidurinės mokyklos mokytoja

Gelgaudiškis              

1973 06 29

TIKRO ŽMOGAUS IDEALAS

Jei sugebėčiau kurti eiles tai pačius gražiausius posmus paskirčiau savo mokytojai MARIJAI ZUBRYTEI, kuri yra tikro žmogaus, tikro pedagogo idealas.

Nuo pat vaikystės iki dabar mane žavi mokytojos Zubrytės išorinis ir dvasinis grožis. Žmogui sugebėti visą gyvenimą išlikti žmogiško taurumo, švelnumo, kilnumo pavyzdžiu ne tik vaikams bet ir suaugusiems – tai didelis ir tikras menas.

Praėjo 40 metų nuo tų dienų, kai teko laimė būti Marijos Zubrytės mokine, tačiau daugybė brangių atsiminimų liks gyvi visą gyvenimą.

Brangi mokytoja, mes buvome Jūsų 1934 metų ketvirtokai – 8 mergaitės ir 6 berniukai.

Jūs, turbūt, nei nežinojote, jog Jūsų malonioje globoje mes buvome labai vieningi, draugiški. Mūsų skyrius – tai buvo viena šeima: Jonytis Mikalauskas (jis buvo devyniolikametis), Adrijonų Miliutė – mama, mudu su Kluoniuku – sūnus ir duktė, o visi kiti – įvairiausių pareigų šeimos nariai. Gera ir linksma buvo mūsų šeima. Mes visi, Jūsų motiniškos širdies mylimi, jautėmės laimingi, nors aplink buvo nemaža skurdo, vargo, alkanų dienų.

Mes labai gerbėme ir mylėjome savo mokytoją. Ne tik mes, bet ir mūsų tėvai. Atsimenu, kur buvo mokytojos buto langai, mes niekada į tą pusę neidavome žaisti. Kartą Jonytis, mano ir kitos mergaitės kasas surišęs, vijo aplink namą, tai tik tada pamatėm, kad ten kur gyvena mokytoja, yra labai graži veranda.

Dar buvau maža, kai rengėm programą Kalėdų eglutei. Jūs mokytoja, man duodavote išmokti ilgus tekstus, ne tik eilėtus, bet ir proza. Juos deklamuodavau atsistojusi ant kėdutės. Tai, turbūt ir buvo pradžia to, kad iš mažens pamilau žodžio meną ir tapau literatūros mokytoja.

Dar atsimenu. Rengėm vaidinimą. Man paskyrėte našlaitės vaidmenį. Ilgai mane ruošėte. Nusiųsdavote į savo kambarį, kur aš ilgai repetuodavau netgi prieš Jūsų didelį veidrodį. O kai vyko mūsų mokyklos vakaras ir mes Jūsų išmokyti, vaidinome, tada scenoje aš jaučiausi tikra našlaite ir verkiau tikromis ašaromis.

Jūs nuo mažens įpratinote mus atsakingai žiūrėti į pavestą darbą. Man ir dabar ausyse skamba kažkada Jūsų pasakyti žodžiai: „Man suprasti kito vargą, kito kančias buvo labai lengva, nes aš pati daug jų turėjau. Atėjo pas mane žmogus ir man jau rūpi, ar jis pavalgęs“. Jūs savo širdies gerumu spinduliavote visai aplinkai, kurioje gyvenote. Gelgaudiškiečiai prisimena Jus ne tik kaip mokytoją, bet ir kai geriausią, nuoširdžiausią draugą.

Ir vėl prisimenu. „Jūs savo raminančiais žodžiais malšinote mūsų šeimos skausmą, kai mirė mano sesutė Aldutė. Prie naujai supilto jos kapo Jūs nepalikote iš skausmo palūžusios mano motinos.

O kaip Jums gaila buvo palikti baltąją mokyklėlę, kai baigėme ketvirtąjį skyrių. Atsimenu, apsikabinę baltąjį mūrą, raudojom ne tik mes mergaitės, bet ir mūsų devyniolikametis Jonytis.

Išleistuvių metu sakydama kalbą, Jūs palinkėjote mums laimės, pasiūlėte, kuriuos kelius pasirinkti. Jūsų palinkėjimas man tapti mokytoja – įvykdytas.

Ačiū, mūsų Geroji Mokytoja. Ir toliau Jūsų gyvenimas mums liks tuo nuostabiu Laimės žiburiu, kurio sieksime visą gyvenimą. Sieksime patys ir drauge vesimės kitus.

NATALIJA MANIKIENĖ – ORŽEKAUSKAITĖ, Kudirkos Naumiesčio V.Kudirkos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

1973 06 29

Buržuazinių metų pradinėje mokykloje ne visiems mokiniams mokslo metai prasidėdavo rugsėjo mėnesį. Kai kurie vaikai ateidavo lapkričio ar net gruodžio mėnesiais. Jie ganydavo ūkininkų ar savo gyvulius, ir kol nesibaigęs ganymo sezonas, negalėjo lankyti mokyklos. Pradinės mokyklos mokinių amžius buvo labai nevienodas: 8-10-18 metų. 1921-22 mokslo metais mokykloje buvo vienas keturių klasių komplektas ( tada vadinosi skyrių komplektas). Mokyklos vedėja buvo Marija Zubrytė. Mokinių buvo:

                 I skyriuje – 24 ( 11 berniukų, 13 mergaičių)

                 II skyriuje – 22 ( 13 berniukų, 9 mergaitės)

                 III skyriuje – 14 ( 8 berniukai, 6 mergaitės)

                 IV skyriuje – 6 ( 5 berniukai, 1 mergaitė)

                

1923 metais pradinėje mokykloje dirbo dvi mokytojos: Eugenija Mikelkevičaitė ir Marija Zubrytė. Mokyklą mokslo metų pradžioje lankė 56 berniukai ir 40 mergaičių, viso – 96 mokiniai. Įdomu pastebėti, kad tais pačiais metais birželio mėnesį ataskaitoje nurodoma, kad mokinių skaičius mokykloje yra 53. Iš jų 28 berniukai ir 25 mergaitės. Mokykloje labai sumažėjo 12 – 13 metų amžiaus mokinių. Tais metais lapkričio mėnesį mokykloje 12 metų amžiaus buvo 21 mokinys, o birželio mėnesį liko tik 5 dvylikmečiai. 13 metų amžiaus buvo 8 mokiniai, o liko tik 3. Tai rodo, kad pavasarį 12-13 metų amžiaus valstiečių – mažažemių vaikai išeidavo ganyti gyvulius. 1923 metų mokyklinėje ataskaitoje nurodoma, kad rudenį mokykloje buvo 53 mokiniai: 28 berniukai ir 25 mergaitės, tačiau žiemą jau randame 56 berniukus ir 40 mergaičių. Matyti, kad buržuazinėje mokykloje intensyviausias mokymosi metas buvo žiema. Be to visuomet daugiau mokėsi berniukų.

Rudens ir pavasario mokinių skaičiaus kitimas

1925 metai

vasaris    104 mokiniai – 59 berniukai, 45 mergaitės

gegužė      63 mokiniai – 35 berniukai, 28 mergaitės

1926 metai

vasaris      94 mokiniai – 58 berniukai, 36 mergaitės

gegužė      61 mokinys – 32 berniukai, 29 mergaitės

1927 metai

vasaris      80 mokinių – 50 berniukų, 30 mergaičių

gegužė      47 mokiniai – 28 berniukai, 19 mergaičių

1928 metai

vasaris      95 mokiniai – 62 berniukai, 33 mergaitės

gegužė      52 mokiniai – 22 berniukai, 30 mergaičių

1929 metai

vasaris       98 mokiniai – 63 berniukai, 35 mergaitės

gegužė       70 mokinių – 37 berniukai,33 mergaitės

1930 metai

vasaris       108 mokiniai – 57 berniukai, 51 mergaitė

gegužė         68 mokiniai – 28 berniukai, 40 mergaičių

Iš pateiktų 1925 – 30 metų duomenų matyti, kad kiekvienais metais pavasarį beveik trečdaliu sumažėdavo mokinių skaičius mokykloje. Berniukų iš mokyklos išeidavo daugiau. Matyt, jie labiau buvo tinkami „parduoti vasaras“. Mokslo metai dėl tos priežasties prasidėdavo ir baigdavosi nereguliariai: kartais spalio 10 dieną, o kartais ir rugsėjo vidury. Tai priklausė nuo to, kada galutinai susirinkdavo vaikai. Vėliausiai į mokyklą ateidavo ir anksčiausiai pavasarį išeidavo 10-14 metų vaikai.

1927 metais randame mokytojos ir tėvų komiteto pasirašytą mokinių, kurie nelanko mokyklos, sąrašą. Jame užregistruoti 73 mokiniai. Jų amžius – 10 – 13 metų. Kaip nurodyta dokumente, svarbiausia mokyklos nelankymo priežastis – neturtas. Rašydama raštą Šakių apskrities pradžios mokyklų inspektoriui 1928 lapkričio 10, mokyklos vedėja nurodo, kad Gelgaudiškio pradžios mokyklos rajoną sudaro vargingieji gyventojai: mažažemiai valstiečiai, naujakuriai, darbininkai, todėl jie nenori praplėstos pradžios mokyklos, kuri, jų manymu, per ilgai atitrauks vaikus nuo darbo. Mokytoja dar pastebi, kad valdžios pagalba gyventojai kažkodėl nepasitiki, o savivaldybė dėl to reikalo laikosi bešališkai. Aišku, kad vargingųjų tėvų keturiolikmečiams reikėjo skubėti gyventi – pelnytis greičiau pačiam duonos kąsnį. Kada gi sėdėti mokyklos suole?

1928 metais mokėsi 96 mokiniai, 49 iš jų reikėjo skirti materialinę paramą, taip vadinamą pašalpą. Pašalpa buvo menka. Ji daugiausia buvo skiriama vadovėliams ir rašomai medžiagai įsigyti.

Kai kuriais metais dalis mokinių, ne tik norinčių mokytis, dėl vietų stokos į mokyklą nebūdavo priimti. Jiems vis tekdavo laukti sekančių metų. Mokytoja nurodo, kad 1926 metais dėl vietų stokos į mokyklą nepriimta 10 mokinių. 1928 metais taip pat ne visi norintieji mokytis buvo priimti. 1931 metais lapkričio mėnesį mokytoja praneša raštu mokyklų inspektoriui, kad vietų trūksta net 38 vaikams, todėl dalis jų visai nelanko mokyklos. O kiti mokosi labai nepalankiomis sąlygomis: stovi prie langų, prie stalo, sėdi suoluose, po kelis susikimšę. Tėvų susirinkime mokytoja nusiskundžia, kad vaikai ateina į mokyklą išblyškę, apiplyšę, neaprūpinti net pačiomis būtiniausiomis priemonėmis.

1930 m. pradinė mokykla buvo ir ūkininko name

1936 metais prie Gelgaudiškio vidurinės mokyklos atidarytas V – tas skyrius. 1937 m. atidaromas VI – as skyrius, V – VI skyr. numatoma, kad mokysis 54 mokiniai. Vėliau mokykla buvo vadinama 6 metų kurso. 1939 m. mokykloje dirba mokytoja M.Zubrytė (VI skyr.), mokytojas A.Kucinas (III skyr.), mokytojai V.Vakauzas (IV skyr.), A.Grygelienė (V skyr.), V.Sandargas (VI skyr.). 1940 m. rugsėjo mėn. pradeda dirbti Gelgaudiškyje ir mokytoja V.Gedgaudienė.

1940 metais Gelgaudiškio pradžios mokykla atvėrė duris visiems vaikams. Buvo susirūpinta patalpų praplėtimu, nes į mokyklą atvyko mokytis 180 mokinių. Buvo suremontuotos klasės, kad būtų galima normaliai pradėti mokslo metus.

1940 metais statistinių žinių ataskaitoje nurodoma, kad mokslo metus mokykla pradėjo išsidėsčiusi 5 – se patalpose. Dirbo 5 mokytojai: M. Zubrytė (I kl.), V.Vakauzas (II kl.), trečios klasės nebuvo, A. Kucinas (IV kl.), V.Gedgaudienė (V kl.), A. Grygelienė (VI kl.). Mokykloje mokėsi 194 mokiniai: 100 berniukų ir 94 mergaitės. Mokslo metai prasidėjo iškilmingai. Rugsėjo 1 – osios šventė buvo pradėta eisena per miestelį į Liaudies namus. Ten, salėje, iškilmingas mokslo metų atidarymas. Kalbėjo mokytojai, tėvai, svečiai. Mokiniai deklamavo eiles. Tais pat metais labai iškilmingai kartu su Šimkų, Maštaičių, Jotyškių ir Branduoliškių pradinėmis mokyklomis gelgaudiškiečiai šventė ir kitas šventes. Prie pradinės mokyklos pradėjo veikti kursai mažaraščiams ir beraščiams.

Mokykla augo, sparčiai augo mokinių skaičius. 1940 – 41 m.m. pradžioje buvo penki komplektai ir rengiamoji klasė. Iš viso mokėsi 241 mokinys. Pagal tų metų statistinę mokyklos ataskaitą matyti, kad tėvai leido savo vaikus į visas klases, bet daugiausia jų atvyko į I – mą klasę.

Duomenys iš 1940 -41 m.m. statistinės ataskaitos:

Rengiamoji klasė – 46 mokiniai, 22 berniukai, 24 mergaitės

 I   klasė – 55 mokiniai, 26 berniukai, 29 mergaitės

II   klasė - 45 mokiniai, 25 berniukai, 20 mergaičių

III  klasė – 35 mokiniai, 13 berniukų, 22 mergaitės

IV  klasė – 39 mokiniai, 26 berniukai, 13 mergaičių

V   klasė – 21 mokinys, 13 berniukų, 8 mergaitės

                 Iš viso: 241 mokinys. 

Mokyklos vedėja Šakių apskrities Liaudies švietimo skyriui pranešė, kad mokyklą užbaigs apie 60 mokinių. 35 iš jų žada tęsti mokslą vidurinėje mokykloje. Tačiau gerus jaunuolių ketinimus, mokytojų norus ir darbus švietimo srityje nutraukė karas. Prasidėjo sunkūs vokiečių okupacijos metai. Karą iš karto ir turbūt labiausiai pajuto mokykla. Beveik per pusę sumažėjo mokinių skaičius. 1942 – 43 m.m. į mokyklą rugsėjo mėnesį atvyko tik 146 mokiniai. Į mokyklą dėstyti sugrįžta kunigai. Reikia rinkti aukas. „Ostland“ draugija pareiškė norą iš mokyklos atimti net sklypą. Mat jis anksčiau priklausė „Krikščioniškosios Meilės draugijai“. Mokytoja rašo pareiškimą ir mano, kad „Ostlandui“ nereikėtų turėti ypatingo intereso į sklypą. Deja, tokios ir panašios draugijos godžios buvo ne tik į mokyklų sklypus... Štai 1942 – 43 mokslo metų ataskaitoje į 6 klausimą „Ar užimtos mokyklos patalpos kariuomenės reikalams?“ – įrašyta „Taip“. Užkariautojams labiau rūpėjo jų kareivių interesai, ne liaudies švietimas. Įvairiais raštais mokytojai buvo raginami padėt „Didžiąjai kariuomenei“, laikytis komendanto nurodymų, būtinai pašalinti iš mokyklų knygynėlių žydų ir tų autorių kūrinius, kurie darbu, žodžiu ar raštu yra veikią komunizmo naudai (raštai Nr. Nr. 1680, 49). Šakių apskrities pradžios mokyklų inspekcija 1942m. IX.21. raštu mokyklų vedėjams pranešė, kad viso Gelgaudiškio valsčiaus sėkmingesnio auklėjimo  - mokymo bei viso kultūrinio darbo organizavimą ir vadovavimą pavedė Gelgaudiškio kunigui Zokui.

Karo metais apylinkėje siautėjo dėmėtoji šiltinė, utėlėtumas. Oficialiai buvo draudžiama utėlėtiems mokiniams lankyti mokyklą. Mokytojams buvo maisto ir žibalo norma. Batų tepalo duodavo po 2 dėžutes, bet tuščias skardines dėžutes reikėjo grąžinti.

1943 m. buvo įvesta rezidencijos pareiga. Kiekvienas tarnautojas, tame tarpe ir mokytojas, privalėjo gyventi toje vietovėje, kurioje dirba. Jei to įsakymo kuris neprisilaikys, bus atleidžiamas iš tarnybos be perspėjimo ir neribotam laikui. Mokytojai vasaros atostogų metu privalėjo išsidirbti tam tikrą skaičių valandų žemės ūkyje ir atlikti kuro gaminimo prievolę. Jiems buvo grasinama, kad jei bandys savavališkai trauktis iš savo pareigų, bus pristatyti vietos darbo įstaigai bausti (Departamento direktoriaus St. Jakšto raštas).

Nežiūrint sunkių karo metų sąlygų Gelgaudiškio apylinkės jaunimas mokėsi ir laukė karo pabaigos. Su jais kartu visada buvo jų mylima mokytoja Marija Zubrytė.

Gelgaudiškio valsčiaus vykdomojo komiteto posėdžio protokolo faksimilė

 

 

Progimnazijos patalpos 1945m. – 1948 m.

1945 m. kovo mėnesį pradinė mokykla perorganizuojama į progimnaziją. Buvusiuose Komaro rūmuose mokosi apie 100 mokinių, dirba 9 mokytojai. Nuo 1949 m. rugsėjo 1d. Gelgaudiškio progimnazija tapo septynmete mokykla ir veikė trijuose netipiniuose pastatuose pakalnėje. Buvusiuose Komaro rūmuose įsteigti vaikų namai, kurių auklėtiniai lankė septynmetę mokyklą. 1952 m. septynmetė perorganizuota į priaugančią vidurinę mokyklą ir dirbo jau keturiuose pastatuose.  Buvo 10 klasių komplektų, stadionas, mokėsi 249 mokiniai. Kas metai klasių komplektų ir mokinių skaičius augo. Teko rūpintis naujos mokyklos statyba. Ant kalno pradėta statyti 520 vietų vidurinė mokykla, bet respublikoje vietoj mokyklinio amžiaus vaikų namų atidarinėjamos naujo tipo mokymo įstaigos – bendro lavinimo mokyklos – internatai. Taip naujame pastate įkurta mokykla – internatas, į kurį buvo suvežami našlaičiai iš įvairių Lietuvos rajonų, o vidurinė mokykla ir toliau lieka dirbti pakalnėje, išsimėčiusi po visą miestelį.

 

Vykdomasis komitetas „paskolino“ vakarinį namo galą vienai klasei

1963 m. – 1966 m.

1964 – 1966 m. ji dirbo net 7 – se pastatuose. Esant itin sunkiomis sąlygoms, mokykloje gerai veikė būreliai, niekam neužleido pirmų pozicijų sportininkai.

 

Centrinis mokyklos pastatas 1955 m.- 1966 m. Iki 1955 m. čia buvo MTS.

Mokytojai ir tėvai dėl neįmanomų darbo sąlygų rašė pareiškimus švietimo ministerijai ir respublikos vadovybei ir 1966 m. liepos 1d. mokykla – internatas buvo panaikintas, o jo patalpos (dabartinis pastatas) perduotas vidurinei mokyklai.

Čia pradėjome mokytis nuo 1966 m.

Pastate tilpo tik dalykinės sistemos klasės, pradinės liko dirbti pakalnėje iki 1970 m., paskiau perkeltos į pagrindinį pastatą ir pervestos į II – ją pamainą. Per visą mokyklos istoriją didžiausias mokinių skaičius buvo 1971 m. (638 mokiniai). Nuo 1972 m. moksleivių skaičius kas metai mažėjo apytiksliai po 10 žmonių, kol stabilizavosi prie 500 – 530 ribos.

Nuo 1976 – 77 m.m. mokykla dirbo kabinetine sistema. Tai truko iki 1990 – 1991 m.m.

1990 m. Gelgaudiškio melioratoriai padovanoja priestatą su didele sporto sale ir kitomis patalpomis

 

Ir „senoji“, ir „naujoji“ amžinai kartu

Mokykla nesutalpina visų savo ugdytinių. Daug metų pirmosios klasės mokosi vaikų darželio patalpose

Nuo mokyklos įkūrimo pradžios mokyklai vadovavo šie direktoriai:

                 Vladas Lazdauskas                                      Leonardas Ptašinskas

                 Balys Eišvydis                                             Albinas Patašius

                 JadvygBeniušytė a                                       Juozas Vaitkus

                 Birutė Kudžmaitė  - Zakarevičienė                  Stasys Vėgėlė

                 Antanas Lapinskas                                      Pranė Žalienė

                 Valentinas Nenorta                                      Romas Dumbliauskas

                 Mamertas Pazikas

Direktoriaus pavaduotojais mokymo – auklėjimo reikalais dirbo:

                 Sofija Nomicaitė – Zdanavičienė                    Birutė Zakarevičienė

                 Birutė Kudžmaitė – Zakarevičienė                  Robertas Skonsmanas

                Janina Urbonavičiūtė                                     Birutė Zakarevičienė

                 Jonas Rudaitis                                              Rimutė Jievaitienė

                 Bronius Kirkickas                                          Rita Murauskienė

                 Irena Mitrikevičiūtė – Žukauskienė                   Lilija Ūsienė

                 Vanda Kvedaraitė                                          Diana Baužaitė

                 Kazys Drazdauskas                                    

                 Zita Pakarkliūtė                                  

1972 – 1983 m.m. buvo 1,5 pavaduotojo etato. 0,5 etato turėjo:

Genovaitė Ulienė                                          Elena Karalienė

Vincas Lukošius                                          Birutė Zakarevičienė

Genovaitė Bačinskienė

Nuo 1967 m. įvestos užklasinio darbo organizatoriaus pareigos. Jais dirbo:

Juozas Ulys                                                Stefa Švilpinė

Roma Červinskienė                                      Saulius Ambrazaitis

                                                                  Virginija Uždravytė

                                                                  Lilija Ūsienė

Į pensiją išleisti mokytojai:

B.Bendoraitienė                                           A.Kašauskienė

A.Zymonienė                                                A.Andriulaitienė

R.Prasauskaitė                                             J.Kuklierius

V.Zdanavičius                                              E.Šulinskienė

S.Zdanavičienė                                             D.Stanaitienė

S.Damušienė                                                R.Červinskienė

B.Stankaitytė                                               P.Žalienė

O.Kedavičiūtė                                              A.Patašius

E.Karalienė                                                  J.Bakševičienė

S.Patašienė                                                 A.Vasarevičienė

V.Červinskis

J.Kanapinskienė

S.Jurkšaitienė

D.Vaičaitienė

B.Zakarevičienė

Informacija

Teisinė forma:

savivaldybės biudžetinė įstaiga

Buveinės adresas:

Mokyklos g. 1, Gelgaudiškis,

LT-71427, Šakių raj.

Duomenys kaupiami ir saugomi

Juridinių asmenų registre

Juridinio asmens kodas: 190820419

Tel. / Faks. 8-345 55132

Elektroninis paštas

mokykla.gelgaudiskis@gmail.com

Pamokų laikas

  1. 800 - 845

  2. 855 - 940

  3. 950 - 1035

  4. 1055 - 1140

  5. 1200 - 1245

  6. 1255 - 1340

  7. 1350 - 1435

  8. 1445 - 1530

Dabar lankosi

Dabar svetainėje 37 svečiai ir narių nėra